Ephemerides Marianorum - Studia historyczno-teologiczne (2012)

Verta pastebėti, jog J. Matulaitis ir kiti tuometiniai sociologijos ir socialinių klausimų „kedentojai” 23 moterų padėtį vertino pažangiai ir šiandienos sampratoje galėtų būti laikomi radikaliais feminizmo šali- ninkais. J. Matulaičiui moterų socialinis klausimas – tai kraštutinumai visuomeninėje tvarkoje, reikalingi lankstaus ir harmoningo sprendimų ieškojimo. Tai, ką Palaimintasis siūlė – moterims, kurios aktyviai daly- vauja darbo rinkoje, būtina sudaryti lankstų darbo valandų grafiką, kad nereikėtų apleisti savo šeimos, – šiandieninėje feministinėje literatūroje dažnai sutinkama ir laikoma pažangia nuomone. Beje, J. Matulaitis, kaip retas sociologas, analizuodamas moterų padėtį ir vietą visuomenėje, ir vėl pademonstruoja jautrumą visuomenės grupių įvairovei bei nurodo jų vaidmenų visuomenėje skirtingumą. Anot autoriaus, išsilavinusių vi- duriniojo ir aukštesniojo luomo moterys galėtų „savo mokslą, jiegas ir gerus norus kaip reikiant suvartoti” 24 , jei joms yra sudaromos sąlygos pilnavertiškai dalyvauti viešajame gyvenime, ne tik užsidaryti šeimos rate. Skaitant šias J. Matulaičio eilutes apie moterų padėties suprati- mą, kyla klausimas, ar tik ne tuometinių Katalikų Bažnyčios vyrų uni- versalus požiūris į moters vaidmenį viešajame gyvenime darė teigiamą įtaką pažangiam Lietuvos moterų judėjimui ir organizuotam dalyvavi- mui valstybės valdyme bei socialinėje veikloje. Socialinis klausimas, anot J. Matulaičio, labiausiai yra duonos, do- ros ir tikėjimo, naujos visuomeninės tvarkos, kultūros ir pažangos klau- simas. Visuomeninė pažanga ir gerovė J. Matulaičiui – vienareikšmis teisingos ir pasiturinčios socialinės santvarkos rodiklis. Kaip teigia au- torius, būtina įvertinti ne tik gaminamos produkcijos kiekybę, bet taip pat turėti omenyje ir teisingą kapitalo perskirstymą bei rūpestį, kad kultūros, tai yra „civilizacijos vaisiai būtų kuo plačiausioms minioms prieinami” 25 . Deja, šiandien ši mintis apie visuotiną kultūros prieina- mumą visoms visuomenės grupėms (ypač darbininkams) nėra gaji nei visuomeniniame, nei bažnytiniame diskursuose. Kam turi rūpėti socialiniai klausimai ir kas juos turi spręsti? J. Ma- tulaitis nurodo tris pagrindinius visuomeninius darinius, galinčius ir privalančius rūpintis socialinių klausimų „išrišimu”: visuomenę („pa- 23 Pvz., K. Paltarokas (1921) arba M. Krupavičius (1983). 24 Matulevičius, J . Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo. Ten pat. P. 329. 25 Ten pat. Daiva M.K. Kuzmickaitė MVS 106

RkJQdWJsaXNoZXIy MjI2Mw==